Pasibaigus pasakojimo konkursui „Kazlų Rūda – mano šeimos namai“, paaiškėjo laureatai. Kazlų Rūdos savivaldybės interneto svetainės lankytojai daugiausiai balsų atidavė už pasakojimą „Čia – mano šaknys“. Šios istorijos autoriai – du vaikus auginanti Alvutės ir Eugenijaus Simanavičių šeima. Sveikiname laureatus.

Konkurse daugiausia balsų surinkęs pasakojimas:

Čia – mano šaknys

Vienkiemyje augau nuo trejų metų, lepinama senelių ir motinos gamtos. Užaugusi ir Griškabūdžio vidurinėje mokykloje baigusi dvylika klasių, išvykau laimės ieškoti į Kazlų Rūdą. Kadangi gyvenimas manęs nelepino, teko dirbti ir mokintis tuo pačiu metu. Likimas viską surikiavo, man nežinant, savaip. Sukūriau šeimą, gimė du vaikai. Kaip ir pas visus, gyvenimas tekėjo įprasta vaga: namai, vaikai, darbas, kasdieniai rūpesčiai. Kai sūnui sukako devyniolika, o dukrai penkiolika, galvoje ėmė suktis naujos mintys: vaikams reikia kurti geresnį ir laimingesnį gyvenimą, nes jie auga, o kartu su jais ir jų norai, siekiai, tikslai. Pakeitėme gyvenamąją vietą. Sugrįžau ten, kur jaučiu esant mano šaknis, kur mano namai ir mano tvirtovė.

Pradėjome viską vėl nuo nulio. Sodyba buvo labai apleista, netvarkinga, o joje pūpsojo tik gležna trobelė ir trys obelys, paskendusios dilgėlėse. Buvo sunku, bet čia – mano šaknys. Todėl visi darniai sutardami tvarkėme, statėme ir pagaliau – įsikūrėme. Tiesa, dar daug ko trūksta, bet svarbiausia, kad mūsų vaikai, tvarkydami ir gražindami pajuto, jog šioje sodyboje – ir jų šaknys. Tiesa, darbu sotus nebusi, norisi ir pramogų ir turiningesnio laisvalaikio. Norisi susėsti su protingu žmogumi ir pasikalbėti apie šį bei tą.

Trūksta organizaciniu renginių, o ir salės neturime tam skirtos. Tiesa, yra bendruomenės saliukė, bet ji labai maža, o joje vyksta ir diskotekos, ir mirusiojo pagerbimo ceremonijos. Mūsų nuomone, tai kažkaip nesuderinama. Jaunimo diskotekos vyksta priklausomai nuo bendruomenės pirmininko nuotaikos – dažniausiai ji laikoma užrakinta. Kartais prie stalo susėdusi visa šeima pasvajojame, kad gal ir gerai būtų kažkokios tradicinės vakaronės šeimoms, bet šioje seniūnijoje nėra kultūros namų. Jaunimas taip pat be jokio užimtumo slankioja vakarais gatvėmis. Jie nori susibūrę ir pasišokti, ir padiskutuoti paaugliškomis ir jiems visiems suprantamomis temomis.

Sporto salė – po atviru dangumi, nežiūrint metų laiko. Mokiniai sportuoja ir viešo transporto naudojamais keliais, išleidžiami ir po miškus palakstyti. Jeigu paauglys turėtų nueiti kur į treniruoklių salę, pas protingą trenerį, tai nemanau, kad jis grįždamas iš treniruotės pirktų "bombalį" alus. Manau, kad protingai užimtas paauglys atsisijos blogį nuo gėrio.

Šiaip jaučiamės laimingi, kad gyvename čia, vienišoje sodyboje, nors mūsų keliai kiekvieną rytą veda į Kazlų Rūdą: ten darbas, didelė erdvi biblioteka su prieinamu internetu, maloniai aptarnaujantis personalas ir išsilavinę bei geranoriški darbuotojai. Juk taip norisi šeimoje pasidalinti naujais įspūdžiais, vertybėmis ir pasijausti saugiems. To galima pasiekti tik bendraujant ir palaikant glaudžius ryšius su išsilavinusiais, perspektyviais bendruomenės žmonėmis. Norisi tikėti, kad mano šeimos šaknys bus tvirtos ir atneš, jei to norėsime, gausų ir sveiką derlių.

Vytautas Kanevičius
Kazlų Rūdos savivaldybės meras